Bičių Pienelis

BIČIŲ PIENELIS
Bičių pienelis – tai jaunų bičių darbininkių (prižiūrėtojų) priekinių žandų ir ryklės liaukų išskyros, kuriomis maitinami vikšreliai ir suaugusios bitės motinėlės.
Bičių pienelis nekaupiamas, motinėlė ar vikšreliai visada maitinami tik ką išskirtu sekretu.
Štai kodėl jis nėra tradicinis bitininkystės produktas.
Bičių pienelį įmanoma surinkti tik tuo metu, kai auginama bitė motinėlė, kai numatytoji tapti motinėle, lervutė yra aprūpinama didesniu bičių pienelio kiekiu nei jai reikia maitintis.
Motinėlių lervutės nepajėgia taip greitai suvartoti viso joms pateikiamo maisto, todėl bičių pienelis kaupiasi jų korio akelėse.
Tiksli komerciškai prieinamo bičių pienelio apibrėžtis yra susijusi su gamybos metodu – tai maisto produktas, skirtas 4–5 dienų bičių motinėlių vikšreliams maitinti.
Skirtumas tarp motinėlės ir bičių darbininkių priklauso nuo pero akelėje esamo maisto kiekio vikšrelio stadijoje.
Iš kiekvieno moteriškos lyties vikšrelio gali išsivystyti motinėlė, bet taip nutinka tik, jeigu vikšreliais rūpinamasi per visą jų vystymosi laikotarpį ir ypatingai per pirmąsias 4 dienas jie itin gausiai maitinami.
Motinėlės auginimas, reguliuojamas sudėtingo mechanizmo spiečiuje, suaktyvina tam tikrą lervutės hormoninę ir biologinę veiklą bei reakciją, dėl kurių iš lervutės išsivysto bitė motinėlė.
Bitės motinėlės skiriasi nuo bičių darbininkių savo:
morfologija: motinėlės išsivystę lytiniai organai, o bičių darbininkių išsivystę su darbu susiję organai tokie, kaip žiedadulkių krepšeliai, stipresni priešakiniai žandai, ryklės liaukos ir vaško liaukos.
vystymosi trukme: motinėlė išsivysto vidutiniškai per 15.5 dienos, o bitės darbininkės subręsta per 21 dieną.
gyvenimo trukme: motinėlė gyvena keletą metų, kai tuo tarpu bitė darbininkė – tik keletą mėnesių,
ir elgesiu: motinėlė per parą padeda iki kelių tūkstančių kiaušinėlių, tuo tarpu darbininkės kiaušinėlius deda labai retai.
Bitė motinėlė, priešingai nei darbininkės, niekada nedalyvauja jokioje bendroje bičių spiečiaus veikloje.
Įspūdingas bičių motinėlės, kuri buvo maitinama bičių pieneliu, vaisingumas ir ilga gyvenimo trukmė privertė žmones patikėti, kad bičių pienelis taip pat veiks ir žmones.
1950-ųjų pradžioje pasirodė straipsniai, ypatingai Prancūzijos bitininkų spaudoje, kuriuose, remiantis keliose ligoninėse atliktai tyrimais, buvo liaupsinamos bičių pienelio gerosios savybės.
Tačiau Chauvin (1968) nepavyko rasti tokios informacijos šaltinio, todėl nusprendė, kad ji nepagrįsta.
Mitas apie bičių pienelį, iš vienos pusės, atsirado dėl nepaprasto biologinio reiškinio, o iš kitos – tai įtakojo komercinės spekuliacijos. Tiesiog, remiantis pirminiais entomologų ir fiziologų rezultatais, panaudojus įtaigą buvo išnaudotas vartotojų noras būti suviliotiems šio reto ir nežinomo produkto patrauklumu.
Iš tikrųjų, bičių pienelis buvo toks retas ir apie jį taip mažai žinoma, kad buvo neįmanoma patikrinti ar jo tikrai yra daugelyje produktų, kaip buvo rašoma jų sudėtyje.
Tik pradėjus pardavinėti bičių pienelį, jis iš karto tapo populiarus ir imtas plačiai vartoti, o didėjanti šio produkto paklausa įkvėpė specialistus tobulinti gamybos technologijas, vis daugiau bitininkų ėmė specializuotis šioje srityje.
Tuo pačiu metu, labai išaugo komercinio produkto kokybės kontrolės tyrimų ir biologinės bei klinikinės bičių pienelio teikiamos naudos nustatymo palaikymas.
Nuo to laiko bičių pienelio suvartojama vis daugiau, nors jo nauda žmogaus sveikatai moksliškai ir taip ir nebuvo patvirtinta.
Gydymo įstaigose Vakaruose visada buvo atsargiai žiūrima į šiam produktui priskiriamas savybes, o daugeliu atvejų net atsisakoma jį pripažinti. Visų pirma, dėl to, kad bičių pienelis jau iš pat pradžių buvo labai palaikomas.
Nepaisant gausybės publikacijų, kuriose liaupsinamos jo savybės ir neabejotinai gausios bibliografijos, vis dar stinga mokslinių duomenų apie klinikinį bičių pienelio poveikį.
Fizikinės bičių pienelio charakteristikos
Bičių pienelis – tai vienalytė, grietinės konsistencijos, balta su gelsvu atspalviu, turinti aštrų fenolio kvapą, rūgštoka medžiaga.
Šios medžiagos tankis apie 1,1 g/cm3 (Lerckeris ir kiti, 1992 m.), dalinai tirpi vandenyje.
Tirpumas vandenyje paaiškėja šarminant su soda.
Klampumas kinta priklausomai nuo vandens kiekio ir išlaikymo – laikant kambario temperatūroje arba šaldytuve, esant 5o C, pienelis darosi klampesnis.
Panašu, kad padidėjęs klampumas susijęs su padidėjusiu vandenyje netirpių azoto junginių kiekiu bei sumažėjus tirpaus azoto ir laisvųjų amino rūgščių kiekiui (Takenaka ir kiti, 1986).
Šie pasikeitimai akivaizdžiai susiję su tebevykstančiu fermentiniu aktyvumu ir sąveika tarp lipidų ir baltymų dalelių.
Į pienelį įmaišius sacharozės, jis suskystėja (Sasakis ir kiti, 1987).
Klampumo kitimas siejamas ir su reiškiniu, reguliuojančiu kastų diferenciaciją bičių spiečiuje.
Tam tikros priemaišos (pvz., lervutės odos dalelės) pienelyje tik patvirtina produkto natūralumą.
Vaško dalelių daugiau mažiau masėje aptinkama reguliariai, bet jų kiekis priklauso nuo surinkimo būdo.
Laikant pienelį, nusėdus sudedamosioms dalims, dažnai jame atsiranda smulkių grūdelių.