Bičių Pienelio Sudėtis

Bičių pienelio sudėtis : Vanduo, Baltymai, Cukrus, Lipidai, Mineralai, 17 % sausosios medžiagos masės.

Didžiausią dalį cukraus sudaro fruktozė ir gliukozė, labai panašiomis proporcijomis, kaip cukruje. Vyrauja fruktozė.

Dažnai fruktozė ir gliukozė kartu sudaro 90 % viso cukraus kiekio.

Sacharozės kiekis gali stipriai svyruoti, priklausomai nuo mėginio.

Kitų cukraus rūšių tokių, kaip maltozė, trehalozė, melibiozė, ribozė ir erlozė, esama gerokai mažiau.

Lipidų kiekis yra unikalus ir daugeliu aspektų – tai labai įdomi bičių pienelio savybė.

Lipidų frakciją sudaro iki 80–90 % (sausosios medžiagos masės) neįprastos struktūros laisvųjų riebalų rūgščių.

Dažniausiai, tai trumpos (8–10 anglies atomų) hidroksi riebalų ir dikarboksilo rūgščių grandinės, priešingai riebalų rūgštims, turinčioms 14–20 anglies atomų, kurios yra įprastos gyvūninės ir augalinės kilmės medžiagose.

Kaip tik šios rūgštys ir lemia didžiąją dalį bičių pieneliui priskiriamų biologinių savybių.

Pagrindinė yra 10-hidroksi-2-deceno rūgštis.

Be laisvųjų riebalų rūgščių lipidų frakcijoje dar yra neutralių lipidų, sterolių (įskaitant cholesterolį) ir netirpstančių vandenyje angliavandenilių frakcija, labai panaši į bičių vaško ekstraktą.

Neorganinės medžiagos (pelenai) sudaro apytikriai 1 % šviežio produkto svorio arba 2–3  % džiovinto produkto masės.

Pagrindinės mineralinės druskos, išvardintos mažėjančia tvarka, yra šios: K, Ca, Na, Zn, Fe, Cu ir Mn, ypatingai didelis kiekis kalio.

Nuo to laiko, kai pirmieji tyrimai parodė, kad bičių pienelio sudėtyje yra labai daug vitaminų, ši tema tapo daugybės studijų objektu.

Vitamino C randama labai mažai.

Kadangi, iš pradžių buvo manoma, jog bičių motinėlės vaisingumą lemia bičių pienelyje esantys riebaluose tirpūs vitaminai, todėl jo sudėtyje turėtų būti vitamino E.

Bet bandymai parodė, jog nėra.

Vitaminų A, D ir K taip pat nėra.

Atliekant pirmuosius tyrimus didžiausiais dėmesys buvo skiriamas bičių pienelyje esantiems hormonams tirti.

Pirmieji teigiami testai vėliau buvo paneigti.

Melampis ir Stenlis (1940) neįrodė gonadotropinio poveikio žiurkių patelėms, o Johansonas ir Johansonas (1958) aiškiai įrodė, jog žmogui būdingų hormonų nėra.

Neseniai, naudojant daug jautresnius radio-imuninius metodus, buvo nustatyti labai maži kiekiai testosterono: 0,012 ~g/g gryno svorio (Vitekas ir Slomianis, 1984).

Palyginimui, moters organizme kasdien pagaminama nuo 250 000 iki milijono kartų daugiau nei yra 1 g šviežio bičių pienelio (Šmitas ir Buchmanas, 1992).

Neįrodyta, kad tokie maži kiekiai turėtų kokį nors biologinį poveikį.