Bičių Pienelio Poveikis Bitėms

Bičių pienelis – tai bičių darbininkių viršutinių žandų ir ryklės liaukų sekretas; juo maitinami vikšreliai. Kiaušinėlių dėjimo laikotarpiu juo bitės maitina bičių darbininkių, tranų ir motinų lervutes.  Nuo Aristotelio laikų žmones domino, kodėl bičių motinėlė, išsiritusi iš tokio pat kiaušinėlio kaip ir darbininkės yra 1,5-2, kartus didesnė ir sunkesnė. Kodėl gyvena 4-5 metus ir per dieną padeda 1500-2000 kiaušinėlių, o jos dukros teišgyvena 30-40 dienų. Bičių pienelis – tai baltos spalvos drebutinė masė, specifinio kvapo ir aitriai rūgštaus skonio. Žmonės vartodami bičių pienelį gali prailginti gyvenimą, sulėtinti senėjimą ir ilgiau išsaugoti gyvybingą kūną.

1950-siais, naujų atradimų medicinos srityje, išvakarėse hormonai ir vitaminai tapo labai „populiarūs“. Išskirtinis bičių pienelio hormoninis poveikis naminių bičių vikšreliams paskatino patikėti, kad šis, beveik pasakiškas, poveikis bičių lervutėms galėtų lygiai taip pat pasireikšti ir žmonėms.Buvo manoma, kad nuo hormonų poveikio priklauso ne tik kastų diferenciacija tarp bitės darbininkės ir bitės motinėlės, bet ir didžiulis bitės motinėlės, genetiškai lygiavertės bitei darbininkei, vaisingumas. Taip pat manoma ir apie motinėlės ilgaamžiškumą.

Nepaisant to, kad yra žinoma, jog bičių pienelis yra būtinas motinėlei maitintis, kad išgyventų ir būtų vaisinga, nėra žinoma, kurios bičių pienelio frakcijos yra esminės, kurias galima keisti ir kas lemia minimalius ar optimalius motinėlės poreikius.

Beveik visas dėmesys buvo sutelktas į nesubrendusios lervutės vystymąsi. Buvo atlikta daugybė tyrimų, siekiant atrasti hormonų ar kitų medžiagų, pakankamai stiprių indukuoti visus reikalingus pokyčius ir suteikti bitei motinėlei tokių ypatingų savybių. Iš tikrųjų, pirmieji tyrimai skatino tikėti, kad medžiaga, nulemianti bitės motinėlės išsivystymą, tikrai egzistavo, bet tai buvo ypatingai nestabili medžiaga (tokia neapčiuopiama, kaip amžinasis gyvenimas). Paaiškėjo, kad ši medžiaga tokia nestabili, jog jau kitą dieną po sekrecijos yra neveiksminga, tačiau kitų tyrimų rezultatai šios hipotezės nepatvirtino. Bandant nustatyti lemiančiąją bitės motinėlės vystymosi medžiagą, buvo tiriami visi bičių pienelio komponentai, ypatingai tie, kurie buvo nelabai įprasti ar  biologinis aktyvumas buvo žinomas daugiau nei kitų.

Net ir baigiantis 1980-iems paslaptis vis dar nebuvo atskleista ir sklandė daugybė viena kitai prieštaraujančių hipotezių, kurios visos buvo aiškinamos labai įtikinamai.

Remboldas ir kiti manė, kad jiems beveik pavyko nustatyti bitės motinėlės vystymąsi lemiančią medžiagą; kiti tyrėjai pasiūlė skirstymo mechanizmą pagal skirtingą maistingųjų medžiagų kiekį, esantį bičių darbininkių ir bitės motinėlės lervučių maiste.

Veisas (1975) bei Asenkotas ir Lenskis (1975) buvo įsitikinę, jog šį skirtumą lemia cukraus kiekis lervučių maiste (didesnis kiekis bičių motinėlių lervutėms).

Visai neseniai Sasakis ir kiti (1987), įtraukdami labai skirtingus kitų tyrėjų rezultatus, pateikė dar vieną hipotezę, kad kartu su didesniu vartojimo kiekiu pagrindinis veiksnys yra ir „teisingas“ bičių pienelio klampumas. Bet ir šią teoriją dar reikia pagrįsti. Kitaip tariant, taip ir nepaaiškėjo, kaip bičių pienelis veikia ir kas lemia jo tokį stulbinantį poveikį.