Žiedadulkės ir Bičių Duona Apiterapijoje

Protingas yra tas, kuris pažįsta gamtos ir pasaulio tvarką, o išmintingas, kuris nori ir moka gyventi kaip liepia gamta. – sakė Heralkeitas.

Žiedadulkių panaudojimas profilaktikai ir kai kurioms žmogaus ir gyvūnų ligoms gydyti botanikų, chemikų, mikrobiologų, farmakologų, medikų ir farmacininkų gerai išstudijuotas, išanalizuotas ir apibendrintas, gydymo praktikoje tapo nauja specifiška kryptimi, kuriai buvo suteiktas „apiterapijos“ pavadinimas, tai yra gydymas bičių produktais.

Klinikiniai tyrimai ir laboratoriniai eksperimentai, atliekami vis didesnio gydytojų, chemikų, biologų, technologų rato ir vis didesnis gyventojų susidomėjimas aiškiai rodo apie didėjantį bičių produktų poreikį.

Apiterapijos tobulėjimas, remiantis mokslo tiriamaisiais darbais ir medicinos praktika, vyksta daugelyje pasaulio šalių: Prancūzijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje ir kitur. Pastaraisiais metais susidomėta ypač bičių duonele ir žiedadulkėmis.

N. P. Iojrišas 1964 m. rašė, kad prancūzų prof. R. Šovenas eksperimentuodamas su pelėmis, įrodė, kad pelėms į pašarą įdėjus nedidelį kiekį žiedadulkių, jos greičiau vystosi ir priauga svorio. Nustatyta, kad žiedadulkės teigiamai veikia organizmą, net iš pašaro pašalinus vitaminus. Pelių, kurios gavo žiedadulkių, išmatose beveik nerasta patogeninių mikrobų. Tai gali būti todėl, kad žiedadulkės turi antibiotinių medžiagų.

Akademikė G. J. Tatarinceva teigia, kad iš grupės mikonutrientų, kuriems priskiriami visi biomoduliatoriai su būtinais mitybos faktoriais, ypatingo dėmesio nusipelno žiedadulkės.

Žiedadulkės ir bičių duonelė ligų profilaktikai iki pastarojo meto taip ir neužėmė reikiamos vietos. Gal tai todėl, kad medikai ir piliečiai mažai turi žinių apie žiedadulkių ir bičių duonelės reikšmę gydymui ir profilaktikai. Tai ir buvo pagrindinis tikslas Antano Gendroliaus parašyti knygą „Žiedadulkės ir bičių duonelė kaip sveikai ir ilgai gyventi“.

Dnepropetrovsko medicinos instituto mokslininkai N. D. Čuchrienko, A. I. Čerkasova, L. A. Kijko ir kt. 1993 metais medaus ir žiedadulkių mišiniu gydė 57 ligonius, sergančius lėtiniu bronchitu. Tiriamąją grupę sudarė 35 vyrai ir 22 moterys nuo 25 iki 55 metų amžiaus. Prieš gydymo pradžią ligoniai buvo kruopščiai ištirti pagal visus reikalavimus. Medaus ir žiedadulkių mišinys santykiu 5:1 buvo vartojamas po valgomą šaukštą tris kartus per dieną, mėnesį laiko. Vartojant mišinį, ligoniams lygiagrečiai buvo skirtos 30 procentų vandeninio medaus tirpalo inhaliacijos ultra garso būdu po 15 minučių, tris savaites.

Tyrimo išvadoje teigiama, kad, vartojant medaus ir žiedadulkių mišinį bei medaus tirpalo inhaliacijas, pasireiškia uždegiminio proceso stabilizavimas, kurį patikimai patvirtina fosfolipidų ir fosfotidilcholino lygio padidėjimas. Tai ir nusako šių preparatų vartojimo naudą, gydant ligonius, sergančius lėtiniu bronchitu.

Organizmą stiprinančios ir detoksikacinės žiedadulkių savybės aprašomos jau Tibeto knygose ir Avicenos raštuose. Šias savybes nuo senų laikų empiriškai žinojo bei mokėjo panaudoti ir Lietuvos bitininkai, todėl daugelis jų buvo stiprios sveikatos ir ilgaamžiai.

Žiedadulkės pirmą kartą klinikoje išbandė 1956 metais profesorius R. Šovenas, kuris įr0dė jų reguliuojantį ir normalizuojantį poveikį žarnynui. Buvo geri rezultatai, gydant žiedadulkėmis inkstus ir šlapimtakius.

Kaip teigia dr. D. Stasytytė – Bunevičienė 1999 metais, svarbiausios natūralių žiedadulkių sudedamosios dalys yra pilnaverčiai baltymai, amino ir nukleino rūgštys, nukleoproteidai, augaliniai aliejai. Jose esančių lipidų ir hormonų kompleksai dalyvauja vitamino D sintezėje, todėl turi įtakos cholesterolio apykaitai organizme. Žiedadulkėse esantys fosfolipidai, trukdo kraujagyslių sienelėse kauptis riebalams. Natūraliose žiedadulkėse yra dideli vitamino A ir karotinoidų, vitamino E, C, B1, B2, B5, B6, PP, rutino, biotino, folinės rūgšties kiekiai. Jose aptinkamas inozitas, pasižymi stipriu priešsklerotiniu veikimu, arachidono rūgštis – prostaglandinų pirmtakė. Greta daugelio kitų žiedadulkėse esančių biologiškai aktyvių medžiagų paminėtini fenoliniai junginiai, flavonoidai ir flavonoliai, chlorogeninės rūgštys, triterpenoidai. Daugelis jų taip pat pasižymi antioksidacinėmis savybėmis. Žiedadulkėse esantys mikroelementai aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, dalis jų yra aktyvūs antioksidacinių fermentų molekulių centrai.

Lietuvoje surenkamų žiedadulkių sudėtyje yra dideli svarbiausių antioksidacinių vitaminų kiekiai. Pastaraisiais metais nemažai duomenų apie antioksidacinių žiedadulkių tyrimus paskelbta spaudoje (Ludzianskij E. A. 1993, Mačiokas A. 1988, Čiapkevičienė ir kt. 1988.) Nustatyti teigiami kraujo ląstelių kiekybiniai pokyčiai, pozityvūs imuninės sistemos poslinkiai onkologiniams ir kardiologiniams ligoniams, sportininkams ir po sunkių somatinių ligų bei traumų sveikstantiems, ligoniams, naudojusiems žiedadulkes kaip atstatomojo gydymo priemonę.

Žiedadulkių vartojimas gydymui kol kas neturi nusistovėjusių tvirtų rekomendacijų ir receptų. Tačiau atlikti tyrimai parodė, kad žiedadulkių poveikis žmogaus organizmui yra įvairialypis. Jos gali pagerinti miegą ir apetitą, sumažinti naktinėje pamainoje dirbančių rytinį nuovargį, gerai reguliuoja virškinimo trakto sutrikimus, stimuliuoja kraujotakos organus, pasižymi antisklerotiniu veikimu.