Medus Kas Jis ir Iš Kur Jis Atsiranda

Medus buvo svarbus maistas nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Dar 7000 m. pr. m. e. žmonės rinko ir vartojo medų, jis buvo vienintelis prieinamas saldaus maisto produktas. Seniausiame 6000 m. pr. m. e. piešinyje oloje Cueva de la Arana mieste netoli Valensijos Ispanijoje pavaizduotas priešistorinis žmogus, renkantis medų.

Žaizdų gydymas buvo bene pirmasis medaus panaudojimas žmogaus sveikatai. Nuorodų randame šumerų molio plokštelėse, datuojamose 2100–2000 m. pr. m. e. Tai pirmoji rašytinė nuoroda į medų, apibūdinantį jį kaip vaistą ir tepalą. Ten taip pat minimi kai kurie žaizdų gydymo medumi receptai. Remiantis Smitho papirusu (1700 m. pr. m. e.), medus buvo naudojamas gydant žaizdas, o Eberso papirusas (1550 m. pr. m. e.) apibūdina medų kaip vaistą nuo plikimo ir uždegimą slopinamąjį vaistą.

Medus taip pat daug kartų buvo minimas receptuose ir medicininėse indikacijose (dažniausiai kaip žaizdų gydymo vaistas nuo įvairių vidinių ir išorinių infekcijų), senovės kinų, Indijos (ajurvedos medicina), Egipto ir senovės graikų medicinoje. Kinijos senovės receptų knygą, rastą šilko ritinyje 3 a. pr. m. e. netoli Čangšos Hunano provincijoje, sudaro penkiasdešimt du receptai, įskaitant vieną receptą su medumi, skirtą ligoms gydyti.

Kai kuriose religijose medus taip pat minimas kaip sveikatai palankus maistas. Išmintingas karalius Saliamonas Biblijoje sako: „Valgyk, mano sūnau, nes jis geras“ (Senasis Testamentas, patarlė 24:13).

Korane sakoma: „Tavo Viešpats išmokė bites statyti korius ant kalvų, ant medžių ir (žmonių) gyvenamosiose vietose. Jų kūnas iš savo kūno išskiria gėrimą, kuris gydo žmones (Koranas 16: 68–69). Muhammadas al-Bukhari (810–870), sunitų islamo mokslininkas iš Bukharos, parašęs Sahih al-Bukhari – Hadito kolekciją, kuri yra antra svarbi religinė knyga po Korano, cituojanti pranašą Mohametą (571–632 m. po Kr.), rašė: „Medus yra vaistas nuo kiekvienos ligos“.

Medus yra saldus produktas, kurį gamina bitės (Apis mellifera) ir porūšiai, tokie kaip A. mellifera caucasica, A. m. carnica, A.  m.  anatolica arba kitos rūšys, tokios kaip A. andreniformis, A. caucasica, A. cerana, A. dorsata, A. florea, A. indica ir A. ligustica; Plebeia wittmanni, Tetragonisca angustula fiebrigi ir Trigona carbonaria iš mono- arba multiflorinio nektaro, paveikiamas bičių fermentais, išgarinamas, kad sumažėtų vandens kiekis korio akutėse. Medus yra saldus ir kvapnus natūralus produktas, turintis daug cukraus ir didelę maistinę vertę. Meduje yra kitų komponentų, tokių kaip polifenoliai, vitaminai, mineralai, fermentai (gliukozės oksidazė ir katalazė), karotinoidai, aminorūgštys, baltymai, organinės rūgštys ir lakieji junginiai. Medus pasižymi prebiotinėmis savybėmis, nes jame yra oligosacharidų. Medaus sudėtis aiškiai priklauso nuo gėlių šaltinio, geografinio regiono ir sezono, taip pat nuo surinkimo vietos, perdirbimo. Šiuo metu pripažinta apie 300 medaus rūšių (Bogdanov, 2011, Viuda-Martos et al., 2008).

Vidutinė bičių šeima per metus pagamina 27–45 kg medaus. Avilyje yra trijų rūšių bitės: 50000–70000 darbininkių, viena bičių motinėlė ir 2000 tranų. Darbininkės gyvena nuo trijų iki šešių savaičių ir per savo gyvenimą surenka apie vieną arbatinį šaukštelį nektaro. Norint pagaminti vieną kilogramą medaus, reikia surinkti 3,5 kg nektaro. Norint surinkti tokį nektaro kiekį, reikia keturių milijonų žiedų. Bitės darbininkės pradeda rinkti nektarą maždaug 20 dienų amžiaus. Jos surenka nektarą čiulpdamos straubliuku ir kaupia medaus pūslėje, kuri yra tiesiog nugaros link jo maisto skrandžio. Medaus pūslė gali išlaikyti apie 50 % bičių svorio (40 mg nektaro). Norint pradėti skaidyti cukrų, į nektarą dedama seilių fermentų ir baltymų iš bičių hipofaringinės liaukos. Bičių virškinimo fermentai hidrolizuoja sacharozę iki gliukozės ir fruktozės mišinio ir skaido kitus krakmolus bei baltymus, padidina rūgštingumą. Besimaitinant žiedadulkės prisitvirtina prie bičių kojelių ir sumaišomos su nektaru. Kai darbininkių pūslė yra pilna, bitės grįžta į avilį. Nektaras gabenamas viduje esančioms bitėms ir pernešamas iš burnos į burną iš bitės į bitę, kad sumažėtų drėgmės kiekis laikant korio akutėse. Kartais nektaras iš karto kaupiamas korio akutėse, nes dėl 32,5 °C temperatūros avilio viduje drėgmė išgarinama. Nektaras tampa medumi, kai drėgmės kiekis sumažėja nuo maždaug 70 % iki maždaug 17 %. Medus dedamas į korio ląsteles ir užakiuojamas bičių vašku. Laikomą medų suaugusios bitės ir lervos naudoja kaip maistą, kai trūksta kitų maisto šaltinių, arba šaltu oru.